myliu sarkazmą

Tikriausiai visiems yra puikiai žinomas faktas, kad parčių dėka, piniginė paplonėja ne tik dėl alkoholio, bet ir dėl įvairiausių „nuotykių”. Visomis prasmėmis: kas sulaužo stalą, kad padega kilimą ar tiesiog pragano, kokį nors daiktą. Taigi, negaliu nesusilaikyti nepapasakojus,  kas kokius nuostolius apturėjo.

Pačią idiotiškiausią netektį patyrė Paulius: bandydamas prisidegti cigaretę, naudodamasis dujine virykle. Taip, jis nudegė antakį. Žinoma, pamatę, mes stengėmės elgtis kuo taktiškiau, tad davėm patarimų, jog yra daug priemonių, kaip tai užmaskuoti, pvz: dekoratyvine kosmetika - maybe it‘s your eyebrow or maybe it‘s maybelline. Bet kad jau šis pasiūlymas netiko, tiesiog patarėm palikti viską taip, kaip buvo ir būti modernia Džokonda.  Jei kas klaustų, kodėl pasirinko būtent tokius stiliaus pokyčius, galėtų atsakyti: aš menininkas ir esu „ieškojime”.  Nieko neprikiši. Ką gali žinot, gal niekam nežinomas Paulius taps nauja mados ir stiliaus ikona ir įpūs naujų vėjų grožio industrijon. Pagalvojus, net širdį spaudžia -linkiu jam sėkmės.

Žinoma, buvo ir rimta netektis, verta 3 minučių žinių laiku, kriminalų rubrikoj: dingo Nojaus gitaros dėklas! O Maryte Melnikaite, didi netektis ištiko mūsų vienintelį grupės muzikantą, kuris po šio įvykio buvo paguldytas į reanimaciją, dėl patirto šoko, netekęs atminties.
Tiesą pasakius, iš pradžių nelabai supratau, kas įvyko, bet vėliau, pakalbėjus su juo, supratau, kas ir kaip:
-Dingo mano gitaros dėklas..
-Dėklas?
-Nu.
-O gitara kaip?
-Gerai?
-Kaip tai gerai?
-Nu gerai, turiu ją.
-Tai pala,ar gerai supratau: kažkas pavogė tavo gitaros dėklą, o pačią gitarą, kuri buvo dėkle, paliko?
-Nu!
-…
Kelios sekundės tylos ir po to sekė mano 5 minučių juoko priepuolis.
Apsiraminusi, stengiausi paguosti, kad būna ir blogiau, štai: mano šimtadienio metu, kažkas praganė ne tik dėklą, bet ir gitarą, ir kas labai tikėtina, nebeatgavo. Tad reikia džiaugtis, kad nors pastarasis įvykis logiškas, užtat Nojaus -mažiau nuostolingas. Ir tikrai vertas pasakojimo visiems tūsų ir ne tūsų metu. Dabar Nojus - tikra žvaigždė mano kompanijoje.

Taigi, net jei nuostoliai ir būna brangūs ir skaudūs, reikia žvelgti iš optimistinės pusės - bus, ką prisiminti. Ir vaikams papasakoti. Arba ne.
Kaip sakoma: gyvenk taip, kad būtų ko (ne)pasakot.

Ir mano chebrai kartą atsivėrė čakros, apsireiškė Marija ar įvyko kažkas panašaus, kad įkūrė (ar tai subūrė) grupę „Išvijo”. Tiesa, aš jos dalis. Koks ten mano vaidmuo? Joks, dėl grožio, nors kas ironiška, grožio lygį aš tik mušu. Baisu, bet ką jau padarysi, kad vyrai gražesni. Pavydu pavydu. Ech, nors ir primušk tuos gražius zarazas.. Nieko nepakeisiu. Taigi, grįžkim prie temos: grupė. Kaip ir sakiau: aš dėl grožio, kartais vokalas, Darius - vokalas, Nojus - akustinė/elektrinė gitara, pagrindinis vokalas, Jokūbas - klasikinė gitara. Nors ir tai nelabai aišku ar jis supranta, kokia gitara jis groja..
Jokūbas:
-Radau gitarą, reikia tik stygas suderint.. tik prieš tai, dar jas nupirkt..
Nojau, kokias stygas pirkt?
-O kokia tavo gitara?
-Juoda.
-(facepalm).

Kaip jau galima buvo suprasti, vienintelis muzikantas mūsų grupėje - Nojus. Jei jis mus paliktų, grupę ištiktų fiasko, net nepasiekus muzikos aukštumų: nepagrojus su lietuviškos dramatiškosios pop estrados dievais, dievaičiais, dievaitėmis ir kitais velniais, be to, koks save gerbiantis muzikantas, stebint tūkstantinei miniai, neiškeiks kitų muzikantų, nepasivolios girtas ant scenos, nesusimuš, nepasakys kolegei, kad jos papai per maži dainavimui or she don‘t suck enough to be a pop star. Žodžiu, visais įmanomais būdais bandėm priversti, niekad mūsų nepalikti. (Tikriausiai jis pajuto grėsmę, nes atsitiktinai radom jo laišką, ištrauka: „<..> jei dingčiau be žinios ar nutiktų kas blogo, kaltinti mano draugus/kolegas,”Išvijo” narius…”. Paskaitę - sunaikinom. Nepasitikėjimo naikinimo vardan.)
Žinoma, išsikėlėm tikslą: tapti žymesniais už „Repo senius”, kuriuos atsitiktinai atradom su Darium besimokydami egzaminui iki 5 val. ryto. (Tąkart mokslas taip rovė stogą, kad šokom pagal Povilaičio „Sudegintus tiltus” ir būtent Povilaičio dėka, youtubėj juos atradom.)  Tačiau pamačius, kad jų pagrindinis video klipas turi virš 5000 peržiūrų, bei apšildo žinomus atlikėjus, supratom, kad juos aplenkti neturim šansų, bet kodėl nepabandžius.. Juk dar tik pradžia..

Po ilgų pokalbių su draugu, apie bučinius ir visus kitus dalykus, ko negaliu šiuo metu gauti (dėl tam tikrų priežasčių), savo pyktį išliesiu čia. Na ir kaip visad paironizuosiu.

Būkit malonūs ir paklauskite kuo mane biesina vasara? Pavasaris, ir šiaip šiltas oras, irgi? Ačiū, kad paklausėte. Pateiksiu labai paprastą atsakymą: visur vaikšto JIE: laimingi, įsimylėję ir kartu.. Tos poros, kokia romantika: vaikinas pasikviečia merginą, nuperka alaus, pavaišina cigarete, abu sėdi ant suoliukų parke arba netoli daugiabučių namų, nekalbėdami, tik mąsliai (lyg mintyse bandytų sudauginti 13×14) žiūri į tolį ir čiupinėdami vienas kitam kelius, romantizuojasi. Kaskart pažvelgus pro langą į tokį absurdą, mane pradeda kamuoti pykčio protrūkiai, kurie pasibaigia išgertu puse vyno buteliu arba „miau” braškiniu gėrimu (priklausomai, ką tuo metu namuose turiu) ir nervinio pagrindo akies trūkčiojimais. Tiesa, gal ir rūkyčiau, bet apsiriboju pigiu alkoholiu, nes tos gyvatės studijos man brangiai kainuoja. Plius, niekada negali žinoti, kas nutiks sumaišius Bianca. Delle Venezie vyną ir Saint George cigaretes, galbūt tas įsimylėjęs jaunimėlis net nukentėtų nuo mano rankos. Arba šluotkočio. O tai juk baisu. Paskui mane labai (ne)graužtų sąžinė. O galbūt tai būtų netgi gerai: kodėl nėra apribojimų dėl viešo santykiavimo (kalbu apie bučinius). Juk mane (ir kitus, bent sąlyginai sveiko proto žmones) tokie vaizdai, kaip DNR keitimasis, tąso, o ateistus priverčia kartoti „o dieve”.. Ech, visiškai etikos sargai nedirba savo darbo.  Na, bent neurologai iki kaklo užimti - tokių kai aš, su trūkčiojančia akimi ar kitom kūno vietom, apstu. 
Kas pikčiausia, by the way, kad aš, kaip suaugęs žmogus, turiu priverstinai (savu noru) to atsisakyti, o 16-ečiai mėgaujasi „smagiais žaidimais” nepaisydami, kad net močiutės, iš trečio aukšto, pamačiusi juos, kraujo spaudimas kyla link 220 ir ją tuoj ištiks infarktas. Tas maištingas amžius..
Na ką, kol esu blaivaus proto, neišmokysiu jų padoraus elgesio. Kita vertus, savo pykčio ir nenumalšinsiu. Tai mėgausiuosi vakarais skype‘o  meškinais ir bučiniais, nes kito pasirinkimo neturiu. God damn..

Pataisa: pakliuvau į VF vietą.

Note to myself:

Mano pirmas laiškas atostogautojams.

Duosiu jums patarimų, jei laikysitės jų - nepatirsite nežmoniškų kančių ir deginančių pragaro liepsnų.

NIEKADA nevykite atostogauti su tėvais, ypač jei jie yra senų pažiūrų žmonės. Nieko gero iš to nebus. Svarbiausias jų tikslas - pasiimti kuo daugiau daiktų: pradedant šilta žiemine striuke, baigiant „tosteriu”. Juk Lietuvos (o gal ir viso pasaulio) orai permainingi: niekada negali žinoti, ar kitą rytą (birželio-rugpjūčio mėnesiais) nepradės snigti (Naglis Šulija neretai nusišneka, jo klausyt neverta, plius jis gali būti tikras velnio pasiuntinys.) Taip pat, ne visur žmonės yra pakankamai išprusę, kad žinotų, kas yra skrudintuvas (jau nekalbu apie regimąją galimybę.) Tai, ir dar n elektroninių daiktų visada turės su savimi (apsidraudimas visada yra gerai). Žodis broliui - nesistebėk ir neklausk, kodėl tėvai garaže laiko seną „Snaigės” šaldytuvą. Tikėk, ir įparkuosi automobilį į garažą be trenksmų į aukštos kokybės šaldymo prietaisą. Tai buvo Justinos žodis. Enter.

NIEKADA nevykite atostogauti į Palangą. Demonų susirinkimų vietą. Aplink visi tik skleidžia ereziją: leidžia skirtingas „geriausio pūko dainų” kasetes, kartas nuo karto trumpam perjungdami į „ruskoje radio” arba, geriausiu atveju, į radijo žinias. Kas svarbiausia, visų žmonių blogis atsiskleidžia būtent ten - jei netikėtu metu kyla minioje sambrūzdis, galima įtarti, jog ne vienas asmuo panoro uždrausto vaisiaus - balto smėlio lopinėlio. (Tolerancija, mano mokiniai, svarbiausia, tad nepradėkite keiksnoti, už jų kvailumą.) Neretai tokiais atvejais neapseinama be daiktų mėtymo ir smėlio žėrimo į akis ( Tačiau tokia Dievo valia, jei kišies - tave nubaus, mano broli/sese.) Tai buvo Justinos žodis. Enter.

Gyvenkite dorai. Laiško ir pamokymų pabaiga. Tai buvo evangelija pagal Justiną.

Jau taip smagu mūsų gimnazijoje mokytis,  kad net gaila, jog mano kryžiaus keliai šiemet baigsis.
Tačiau atminty visada liks tam tikri įvykiai, kuriuos sunkiai ir užmirščiau.

Ryškiausias atsiminimas - pastato renovacija. Sovietizmo epochos, absurdistinio stiliaus pastatas, su ypatingo šiuolaikinio grožio interjeru, sulaukė finansavimo ir galimybės pradėti remonto darbus.

Galima tik pagirti už šį hepeningą* atsakingus asmenis, kurie nusprendė kada geriausia pradėti keisti langus, t.y. lapkričio mėnesį (gimnazijoj baisiai karšta, grynas ir vėsus oras buvo geriausia, kas galėjo nutikt). Tačiau tai buvo mažiausia atrakcija, kuri mūsų laukė. Mokymo įstaigos atstovybė sugebėjo pasisamdyti profesionalius darbininkus iš statybų įmonės „cirkas ant pastolių”.
Tikrąja to žodžio prasme, mes žavėjomės statybininkų rodomais fokusais. Vis dar nesuprantu, kaip jie sugebėjo gręžti vieno kabineto sieną taip, kad tinkas byrėtų kitame, ir ne nuo sienų, o nuo lubų.
Prisipažinsiu, įspūdį paliko, net būčiau sumokėjusi už šį cirką, jei būtų prašę.

Tačiau, kad suprastum, jog vyksta intensyvus darbai, tikrai nereikia užeiti į vidų. Iš išorės esame aptverti pastoliais, ant kurių pastoviai vaikšto profesionalūs apšildintojai. (Vienam jų, per kalbėjimo įskaitą, pamojavau. Baisiai draugiškas vyrukas). Tiesa, jei ir po mėnesio gimnazijoje toliau nesibaigs magijos triukai su garsu ir grąžtais, mes savo išminties trupinius, brandos egzaminų metu, dėstysime sėdėdami ant tų pačių pastolių (lauko pašaliniai dirgikliai daro mažesnę neigiamą įtaką, nei grąžtų įmonės, įmantriu lotynišku pavadinimu „bleticum nervicum”, įrankių naudojimo garsai).

Apibendrinimo šįkart nerašysiu, o šį įrašą pabaigsiu savo draugo žodžiais: “mūsų paskutinio skambučio foto bus geram statybų fone”.
Taiklu.

*Hepeningas (angl. happening - įvykis, atsitikimas) vėlyvojo modernizmo meno rūšis: improvizuojamas reginys iš kelių, dažnai tarpusavyje nesusijusių veiksmų nemeninėje aplinkoje.

 ĮSPĖJIMAS: Tekste naudojama ironija. Kai kurie sakiniai gali įžeisti Jus ir Jūsų įsitikinimus.

  Pradėsiu nuo to, jog kaip ir visi, esu pabūvojusi pas gydytoją,-us. Pasakysiu vieną - kuo toliau tuo daugiau nesąmonių patyriau.
  Keletas pavyzdžių:

   Ne taip jau seniai, dėl rimtos priežasties, teko apsilankyti pas chirurgę. Kadangi skausmas surakino koją, sukandusi dantis, sveikinausi su įtartinai besišypsančia medike. Nors diagnozė buvo rimta, vistiek nesupratau kodėl ji, kaskart man apsilankius, šaukėsi visų šventųjų? Padariau išvadą, kad iš mano kojos norėjo išvaryti velnią.. Vandenilio peroksidą (ar kokį ten brudą) panaudojo vietoj šventinto vandens. Tiesa, tai akivaizdžiai padėjo, nes po savaitės egzorcizmo apeigų, šėtonas mano kelio raiščius paliko. Gydytoja, išrašiusi ligos pažymą, dar ir pridūrė: ‘’sudievu..”
Išvada: medicina ir teologija turi sąsajų. Nupušę tie, kas tuo netiki.
   Kita vertus, pasitaiko atvejų, kuomet pačiuose gydytojuose apsigyvena demonai ar medikai tiesiog raganauja.
   Sporto dispancerė (ir kitos, ten dirbančios Bleiro raganos seserys). Taigi, apsilankiusi pas ją, gavau daug siuntimo lapelių įvairiems tyrimams. Vienas jų - kardiograma. Kabinete buvo ne tik reikiama įranga širdies tyrimams, bet ir viskas, kas reikalinga raganų sąskrydžiui - puodeliai, cukrus, kava ir pan. (tai akivaizdūs įrodymai, kurių dėka, negalima paneigti, jog jos išties skleidžia ereziją). Kitas tyrimas - kraujo. Atlikimo metu nieko įtartino nepastebėjau. Viskas iškilo aikštėn, kuomet atėjau sužinoti atsakymų. Anot dispancerės, jie buvo prasti. Teko daryti dar kartą.. ir dar.. ir dar kokius tris kartus.. Kadangi raganai buvo vis negana, mano nervai neišlaikė, nebereikėjo pažymos, trenkiau jos kabineto duris ir pasakiau: ”Viso gero, kale, daugiau manęs nebepamatysi”. Pranykau kaip į vandenį. Labai tikėtina, kad po šio įvykio mane užkeikė, nors kolkas to nepastebėjau (matyt veikia šventintas vandenilio peroksidas).
Išvada: Sporto dispancerės piktos kerėtojos, todėl patariu ten niekam neiti.

   Apibendrindama noriu pasakyti, kad gydytoju kartais pačiam tapti yra kur kas geresnė išeitis, nei kreiptis į diplomuotus. Save pagydyti galima šiuo būdu (nesvarbu, ar skauda galvą, ar kankina sloga):
Pasiimkite stiklainį, į jį sumeskite lapelius, ant kurių būtų parašytos dažniausiai medikų varojamos frazės, kaip: ”ilsėtis”, ”gerti daug arbatų” ir t.t. Tuomet traukinę vieną arba kelias (priklausomai nuo ligos sunkumo) popieriaus skiautes ir gydykitės. Garantuoju, tai bus tas pats, kas apsilankius pas vieną ar kitą mediką (arba dar geriau).

     Prisipažinsiu, kartais jaučiuos tarsi iš XX amžiaus nužengusi - nespėju sekti šiuolaikinio jaunimo madas, nors tu ką .. Stiliau klausimuose išvis nesigaudau, jau nekalbu apie tai, kad nežinau ką praeitą savaitę savo laidoje postringavo cirko dirigentas M.Petruškevičius. O kartais ir drabužius naudoju ne pagal paskirtį. Neseniai pamačiau merginą su pakankamai trumpu sijonu ir grįžo prisiminimai, kaip vasaros pabaigoj, su panašia skiaute skuduro valiau laiptinės langus (na ir sunku buvo.. išvada - labai nekokybiška medžiaga).  Po to, kai supratau, jog galėjau tokį daiktą dėvėti, prasidėjo ašarų pakalnė. Po savaitės atsigavau.
       Žinoma, išvaizda reiškia nedaug, svarbiausia - išprusimo lygis. Net gėda sakyti, jog aš nežinojau tokių urbanistinių taisyklių, kaip kavinėje pamačius laisvą vietą, reikia bėgti link jos lyg bandant įveikti trumpą distanciją kuo geresniam laikui. Pastaruoju metu susiduriu su tikrais profesionaliais sportininkais, tuomet stengiuosi nesimaišyti jiems po kojom - jei neparvers su kitais stalais kartu, tai vis tiek jo nepralenksiu. Tiesa, turiu prisipažinti, jog mano elgesys buvo visiškai priešingas minėtajam, net baisu daros - tarsi kelnes per galvą bandydavau rengtis.. Ir ką aš sau galvojau?..
      Kad ir kaip ten, supratau, jog man reikia keistis, priešingu atveju palaikys nesveiko proto, kad elgiuos ir atrodau ne kaip dauguma..

  Kam skambina varpai? Neklausk - jie skambina Mantui Petruškevičiui. 
  Jis grįžta (tik nepamenu kelintą kartą..)
  Ir vėl mados tempas taps pašėlęs, kad ne vienam plaukai šiaušis (nuo jo sukelto stilingo vėjo gūsio), ne vieno gyvenimas patirs perversmą (greičiausiai užklius gatvėj už plytelės), bet šią visuotinę ekstazę sukels ne kas kitas, o Mantas Petruškevičius. Ir neduok, Die, sutiks jis tave gatvėj su neskoningom kelnėm - tada nors bėk per miestą ir maukis tuo metu kitas, bet jau stilingas, blogiausiu atveju dar tik būsimas mados epicentre. Ir nesvarbu, ar tu bėgsi pas jį ar nuo jo, jis vistiek tau pamojuos mikrofonu sau virš galvos su (stilingu) bumbulu ir pacypaus kiekvienai : ”nenusilaužk kulniuko” (ak, šie žodžiai tokie mieli, nors prie širdies dėk). O svarbiausia, kiekvienam mūsų duos patarimų kaip atrodyti ne kaip eiliniam lietuviui, t.y. nesirinkti pilką/juodą spalvas, o rinktis stilingus pilkus/juodus atspalvius (kaip kad daro jis). Taigi, dabar skubu įsikišti su savo patarimais, ir patarti savo pažįstamui Valentinui (vardas (ne)pakeistas) skambinti pavojaus varpais ir visomis išgalėmis bandyti nutraukti ‘WordPress’ black hoodie siuntimą, o jei jau jį pristatė, teks kartu su mano pilkais šortais (anot Manto, jie tiktų tik po sodo žemes kaptytis) aplieti bendzinu ir padegti. Atspalviai ne tie.. ATSPALVIAI NE TIE..
Išvadinis sakinys: Bet, vis dėlto, Petruškevičių galima tik liaupsinti - atrodo, jog jis eina kryžiaus kelius ir neša Lietuvos madą vienas ant savo pečių.

  Labai dažnai girdžiu urbanistines personas kalbant apie save: ”Aš - menininkas”. Žinoma, jie vaikšto su cigaretėm rankos, apsirengę vintage rūbais, tačiau įdomiausia tai, kaip jie meną supranta (ir ką jie apie jį žino).. Aš taip pat truputį domiuosiu tuo, tačiau matyt per mažai.. Nes pasak vieno tokio art’o asmens, Botichelli’s yra romas (taip, alkoholinis gėrimas). Kartais taip smagu tokių postringavimų klausytis, kad nesikuklinu paklausti apie Kornelijų Mondrianą (žinau, kad ne vienas apie jį žinantis dabar akis varto, nes tikrai ne vienas tikras meninkas tokio nėra girdėjęs, tačiau tokie savo žiniomis užtikrinti žmonės tikrai turi būti susipažinę..) Na, o tada sužinau, kad tai ir žvaigždė ir galaktika tokiu vardu yra.. Smagu.. net labai.. iškart diena praskaidrėja.
  Bet juokingiausia tai, jog tokie asmenys ir mokomąją medžiagą yra įpareigoti kurti. Savo saugumo sumetimais pavardės neminėsiu, tačiau informacinio plakato apie klasicizmą nepamiršiu visą gyvenimą. Pasirodo, jog Soboras yra priskiriamas klasicizmo epochai. ” Yra užuomazgų, tačiau, kad visas pastatas priklauso bizantijos menui - tai dzin” - pagalvojo plakato autorius (tik mąstau, ar taip kartais nebuvo geriausiu atveju?) Tačiau dar nuostabesnė žinia laukė, kuomet tame pačiame darbe pamačiau Perkūno namų nuotrauką. Ilgai galvojau pro kokią prizmę žiūrėti, kad tai suvokčiau kaip galimą tiesą.. Gal pro alkoholio, gal pro ‘žolės’ (na, žinot, koks gi meninkas gali dirbti gerai pievos nepripešęs?) .. nors greičiausiai tektų žvelgti ‘aš neišmanau ir aš teisus’ - tokio mentaliteto asmens akimis. Plius, tiesiog negaliu nepaminėti, jog kaip vėliau paaiškėjo, autorius baigęs Joniškio žemės ūkio mokykla, o jo įgyta specialybė - kirpėjas-suvirintojas. (Žinoma, brūkšnio vietoje ne viena ir ne dvi profesijos..iš skirtingų sferų.. Viena jų - menotyrininkas)
  Pabaigai (retorinis) klausimas: ar taip sunku nesikišti į sritis, kurių neišmanai?

 Jau nevienerius metus naudojuosi viešuoju transportu beveik kasdien. Kadangi esu dar per jauna automobiliui (nors ir jau reikiamo amžiaus teisėms išsilaikyti) tenka važinėti autobusai, troleibusais, o kartais ir mikroautobusais. Tačiau linksmiausia vistik ‘šleikose’ - ten tiesiog verda gyvenimas..
 Kaunas garsėja menininkais. Nors labiausiai tapytojais, tačiau vis labiau pradėjo populiarėti domėjimasis muzikologija. Būsimeji muzikos prodiuseriai, ir šiaip šios srities žinovai, ne tik naudojasi viešuoju transportu, o ir stengiasi apšviesti mūsų visuomenę, geriausiomis šiuo metu (ir ne tik) išleistomis dainomis. Pasitaiko, jog vienu metu važiuoja keli ‘prodiuseriai’. Tokiu atveju galima tik džiaugtis, jog yra ir galimybė pasirinkti šalia kurio prisėdus (vėliau mažiau galvą skaudės).
  Tačiau tuo neapsiribojama. Neretai galima pamatyti tikrų tikriausia teatrą su šeimyninėmis dramomis apie lietuviškuosius Chuaną ir Gvadelupę (atkreipkite dėmesį į tai, jog beveik visada spektaklyje buitinis kontekstas, o aktorių tekste vyrauja žodžiai: ‘tu man sugriovei gyvenimą’ ..na, beveik kas trečia eilutė. Apie grubesni leksikoną neverta šnekėti - ir taip žinomas). Arba įspūdingą veiksmo filmą su dar įspūdingesniais herojais. Svarbu užsiimti tolimesnę žiūrovo poziciją (juk niekada nežinai, koks tikroviškas jis gali būti ir tuo labiau, kaip gali tave paveikti - tiek moraline, tiek fizine prasme). Tiesa, kartais būtent dėl vietų gali kilti nesusipratimų. Nepeikite jaunų žmonių  (dažniausiai vaikinų), kurie (tarkim) dviese užima keturias vietas. Tiesiog (nors mūsų visuomenė nelinkusi diskutuoti šia tema) reikia paminėti, jog ne visi sugeba atsisveikinti su vaikyste ir pasakyti ’sudie’ įsivaizduojamiems draugams. Todėl prieš pradedant burbėti, atkreipkite dėmesį į jų aprangą - jie dėvi rūbus su NIKE arba ADIDAS užrašais (nors ne visada pastarasis užrašas būna, tuomet, apie jų problemas išduoda kelios vertikalios juostos šonuose.)
 Visa tai ką paminėjau, manau leidžia įsivaizduoti kokia vistik puiki atrakcija važinėti Kaune troleibusais.
 Svarbiausia - nepraleisti tokios progos būnant Laikinojoje sostinėje.